Trauma – tai daugiau nei prisiminimas
Daugelį metų buvo manoma, kad trauminės patirties poveikį galima sumažinti ją analizuojant, suprantant ir apie ją kalbant. Nors šie procesai išlieka svarbūs, šiandien žinome, kad trauma gali paveikti daug daugiau nei sąmoningus prisiminimus.
Trauminė patirtis gali pakeisti tai, kaip smegenys ir nervų sistema apdoroja informaciją apie saugumą bei grėsmę. Dėl šios priežasties žmogus gali racionaliai suprasti, kad pavojus jau praėjo, tačiau jo organizmas vis tiek reaguoja taip, tarsi grėsmė būtų čia ir dabar.
Būtent todėl po traumos dažnai pasireiškia ne tik įkyrūs prisiminimai ar stiprios emocinės reakcijos. Daugelis žmonių taip pat patiria miego sutrikimus, padidėjusį budrumą, sunkumus atsipalaiduoti, kūno įtampą ar nuolatinį nerimo jausmą.
Šie simptomai nėra atsitiktiniai. Jie atspindi tai, kaip organizmas prisitaikė prie anksčiau patirtos grėsmės.
Kaip trauma veikia smegenis ir nervų sistemą?
Kai susiduriame su pavojumi, organizmas aktyvuoja apsaugines reakcijas, kurios padeda išgyventi.
Dažniausiai kalbama apie tris pagrindinius atsakus:
- kovą (fight);
- bėgimą (flight);
- sustingimą (freeze).
Šios reakcijos yra normalios ir būtinos išgyvenimui. Pavojingose situacijose jos leidžia greitai mobilizuoti energiją, sutelkti dėmesį ir apsisaugoti.
Tačiau po stiprios ar ilgalaikės trauminės patirties nervų sistema gali tapti jautresnė galimiems grėsmės signalams. Tyrimai rodo, kad trauminė patirtis gali paveikti smegenų sritis, susijusias su grėsmės atpažinimu, emocijų reguliacija ir atmintimi.
Dėl šios priežasties kai kurie žmonės ilgą laiką išlieka padidėjusio budrumo būsenoje net tada, kai realaus pavojaus nebėra.
Tai gali pasireikšti:
- nuolatiniu nerimu;
- sunkumais užmigti arba išsimiegoti;
- padidėjusiu jautrumu garsams ar netikėtumams;
- emociniais svyravimais;
- nuolatine kūno įtampa;
- sunkumu atsipalaiduoti ar jaustis saugiai.
Polyvagalinė teorija: viena iš traumos aiškinimo perspektyvų
Viena iš įtakingiausių šiuolaikinių teorijų, aiškinančių organizmo reakciją į saugumą ir grėsmę, yra Stepheno Porgeso sukurta polyvagalinė teorija.
Ji pabrėžia klajojamojo nervo (nervus vagus) vaidmenį reguliuojant fiziologines būsenas ir socialinį ryšį. Pagal šią teoriją nervų sistema nuolat vertina aplinką ir ieško ženklų, rodančių saugumą arba pavojų.
Kai jaučiamės saugūs, mums lengviau bendrauti, mokytis, kurti santykius ir reguliuoti emocijas. Susidūrę su grėsme pereiname į apsaugines būsenas, skirtas išgyvenimui.
Nors kai kurie polyvagalinės teorijos aspektai mokslinėje bendruomenėje vis dar aktyviai diskutuojami, jos idėjos turėjo didelę įtaką šiuolaikiniam traumos supratimui ir daugeliui traumą informuotų terapinių praktikų.
Kodėl vien supratimo kartais nepakanka?
Vienas dažniausių klausimų, kuriuos užduoda traumą patyrę žmonės, yra: „Jei žinau, kad esu saugus, kodėl vis tiek taip jaučiuosi?“
Atsakymas slypi tame, kad traumos poveikis neapsiriboja sąmoningu mąstymu.
Tyrimai rodo, kad stipraus streso metu sumažėja prefrontalinės žievės aktyvumas. Ši smegenų sritis atsakinga už planavimą, sprendimų priėmimą ir racionalų situacijų vertinimą. Tuo pačiu metu aktyviau veikia sritys, susijusios su grėsmės aptikimu ir išgyvenimo reakcijomis.
Todėl žmogus gali logiškai suprasti, kad grėsmės nėra, tačiau jo kūnas ir emocinė sistema į tai nereaguoja taip greitai.
Tai padeda paaiškinti, kodėl frazės „tiesiog nusiramink“, „negalvok apie tai“ ar „mąstyk pozityviau“ dažnai būna neveiksmingos.
Kokie metodai turi daugiausia mokslinių įrodymų?
EMDR
Akių judesių desensibilizacija ir perdirbimas (EMDR) yra vienas geriausiai ištirtų traumos gydymo metodų. Jis rekomenduojamas daugelio tarptautinių organizacijų, įskaitant Pasaulio sveikatos organizaciją, gydant potrauminio streso sutrikimą (PTSS).
Trauma informuota psichoterapija
Įvairios psichoterapijos kryptys gali padėti saugiai apdoroti trauminę patirtį, geriau suprasti savo reakcijas ir išmokti efektyvesnių emocijų reguliavimo strategijų.
Kvėpavimo praktikos
Lėtas ir kontroliuojamas kvėpavimas gali padėti sumažinti fiziologinį sujaudinimą ir skatinti organizmo atsipalaidavimo procesus. Nors tai nėra traumos gydymas savaime, daugeliui žmonių tai tampa svarbiu savireguliacijos įrankiu.
Fizinis aktyvumas
Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su geresne emocine savijauta, efektyvesniu streso valdymu ir didesniu atsparumu psichologiniams sunkumams. Kai kuriems žmonėms judėjimas tampa svarbia gijimo proceso dalimi, nes padeda atkurti didesnį ryšį su savo kūnu.
Atsigavimas nėra tiesi linija
Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos verta žinoti apie gijimą po traumos, yra tai, kad jis retai vyksta nuosekliai.
Gali būti laikotarpių, kai jaučiatės stipresni ir stabilesni, o vėliau vėl susiduriate su sunkumais, kurie, atrodė, jau buvo įveikti. Tai nebūtinai reiškia, kad judate atgal.
Psichologijoje dažnai kalbama apie tai, kad gijimas vyksta sluoksniais. Grįžtame prie panašių temų ar iššūkių, tačiau kiekvieną kartą turime daugiau supratimo, daugiau įgūdžių ir daugiau vidinių resursų nei anksčiau.
Dėl šios priežasties pažanga ne visada atrodo tiesinė, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra.
Ką svarbu prisiminti?
Trauminė patirtis gali turėti ilgalaikį poveikį tam, kaip nervų sistema apdoroja informaciją apie saugumą, grėsmę ir socialinį ryšį. Tačiau žmogaus smegenys ir nervų sistema išlieka plastiškos visą gyvenimą.
Tai reiškia, kad net ir ilgalaikiai traumos padariniai nėra nekintantys. Gavus tinkamą pagalbą, saugius santykius ir pakankamai laiko, nervų sistema gali mokytis naujų reakcijų ir palaipsniui atkurti didesnį saugumo jausmą.
Būtent ši gebėjimo keistis savybė yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl gijimas po traumos yra įmanomas.
„Trauma nėra tai, kas jums nutiko. Trauma yra tai, kas nutiko jūsų nervų sistemai po to. Gera žinia ta, kad nervų sistema gali mokytis ir keistis visą gyvenimą.“
Apribojimai ir atsargumo žodis
Šis straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia psichologo, psichoterapeuto ar gydytojo konsultacijos. Jei patiriate stiprius trauminius simptomus, įtariate potrauminio streso sutrikimą ar susiduriate su sunkumais kasdieniame gyvenime, kreipkitės į kvalifikuotą specialistą.
Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia psichologo konsultacijos.
