Savivertė, savigarba ir atjauta sau: kuo jos skiriasi?
Kasdienėje kalboje šios sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau psichologijoje jos reiškia skirtingus dalykus.
Savigarba (self-esteem) dažniausiai apibūdina tai, kaip vertiname save. Problema ta, kad ji dažnai tampa priklausoma nuo rezultatų, pasiekimų ar kitų žmonių nuomonės. Kai sekasi, jaučiamės vertingi. Kai patiriame nesėkmę, mūsų savęs vertinimas gali smarkiai sumažėti.
Savivertė yra gilesnis įsitikinimas, kad mūsų vertė nepriklauso vien nuo pasiekimų, išvaizdos ar kitų žmonių pritarimo. Ji leidžia išlaikyti stabilesnį santykį su savimi net sudėtingais gyvenimo laikotarpiais.
Atjauta sau (self-compassion) – viena labiausiai Kristin Neff tyrinėtų temų – apibūdina gebėjimą elgtis su savimi taip pat supratingai ir rūpestingai, kaip elgtumėmės su artimu žmogumi, kuris išgyvena sunkumus.
Vis daugiau tyrimų rodo, kad būtent atjauta sau gali būti vienas svarbiausių ilgalaikės psichologinės gerovės veiksnių.
Iš kur atsiranda žema savivertė?
Savivertė retai susiformuoja per vieną įvykį. Dažniausiai ji vystosi palaipsniui, veikiama ankstyvų santykių, gyvenimo patirčių ir to, kaip išmokstame vertinti save.
Žmonės, kurie dažnai buvo kritikuojami, lyginami su kitais, ignoruojami ar jautė, kad jų vertė priklauso nuo pasiekimų, dažniau susiduria su žemesne saviverte. Ilgainiui šios patirtys gali tapti vidiniu balsu, kuris nuolat primena, kad reikia būti geresniam, daugiau pasiekti ar mažiau klysti.
Problema ta, kad savikritika retai sukuria ilgalaikę motyvaciją. Tyrimai rodo, kad pernelyg griežtas santykis su savimi dažniau siejamas su nerimu, perfekcionizmu ir emociniu išsekimu.
Tvirtesnė savivertė pradeda formuotis ne tada, kai nustojame klysti, o tada, kai nustojame savo vertę grįsti vien sėkme, produktyvumu ar kitų žmonių pritarimu.
Trys atjautos sau komponentai pagal Kristin Neff
Bendro žmogiškumo suvokimas
Žmonės dažnai mano, kad jų klaidos, nesėkmės ar sunkumai yra kažkuo išskirtiniai. Tačiau vienas svarbiausių atjautos sau aspektų yra supratimas, kad kentėjimas, klaidos ir netobulumas yra universali žmogaus patirties dalis.
Dėmesingumas (mindfulness)
Dėmesingumas reiškia gebėjimą pastebėti savo emocijas ir mintis jų neneigiant, bet ir neleidžiant joms visiškai užvaldyti mūsų dėmesio.
Tai nėra nei problemų ignoravimas, nei perdėtas susitapatinimas su jomis.
Gerumas sau
Gerumas sau reiškia aktyvų rūpinimąsi savimi sunkiais momentais. Ne todėl, kad esame tobuli, o todėl, kad esame žmonės.
Tai gali būti poilsis, palaikantis vidinis dialogas arba pagalbos kreipimasis tada, kai jos reikia.
Ribos ir savivertė
Vienas dažniausiai pamirštamų savivertės aspektų yra gebėjimas nustatyti ribas.
Žmonės, kuriems sunku pasakyti „ne“, dažnai mano, kad elgiasi nesavanaudiškai. Tačiau kartais tai gali būti susiję su baime nuvilti kitus, būti atmestiems arba pasirodyti savanaudiškiems.
Sveikos ribos nėra egoizmo forma.
Jos padeda apsaugoti laiką, energiją ir emocinius resursus. Todėl gebėjimas nustatyti ribas dažnai tampa neatsiejama sveikos savivertės dalimi.
Praktika: atjautos sau laiškas
Vienas geriausiai ištirtų atjautos sau pratimų yra vadinamasis atjautos sau laiškas.
Įsivaizduokite žmogų, kuris jus nuoširdžiai myli, supranta ir mato ne tik jūsų sunkumus, bet ir stiprybes.
Dabar parašykite laišką sau iš to žmogaus perspektyvos.
Ką jis pasakytų apie situaciją, dėl kurios save kritikuojate? Kaip jis paaiškintų jūsų klaidas? Kokį palaikymą suteiktų?
Tyrimai rodo, kad reguliariai praktikuojama atjauta sau gali būti siejama su mažesne savikritika, didesniu emociniu atsparumu ir geresne psichologine savijauta
Ką svarbu prisiminti?
Tvirta savivertė nėra nuolatinis pasitikėjimas savimi, pozityvumas ar įsitikinimas, kad visada esame teisūs.
Dažniau tai gebėjimas išlaikyti pagarbų, stabilų ir rūpestingą santykį su savimi net tada, kai klystame, patiriame nesėkmes ar susiduriame su sunkumais.
Būtent toks santykis su savimi tampa pagrindu ilgalaikei psichologinei gerovei.
Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia psichologo konsultacijos.