Kas yra prisirišimo teorija?
Kodėl vieni žmonės santykiuose jaučiasi saugiai, o kiti nuolat bijo būti atstumti? Kodėl vieni lengvai pasitiki partneriu, o kiti, vos pajutę didesnį artumą, nori atsitraukti?
Atsakymų į šiuos klausimus ieško prisirišimo teorija – viena įtakingiausių šiuolaikinės psichologijos koncepcijų.
XX a. viduryje britų psichiatras Johnas Bowlby suformulavo teoriją, teigiančią, kad žmonės gimsta turėdami biologinį poreikį užmegzti saugų ryšį su juos globojančiais žmonėmis. Ankstyvieji santykiai su tėvais ar kitais globėjais padeda formuoti mūsų vidinius įsitikinimus apie save, kitus žmones ir santykius apskritai.
Kitaip tariant, tai, kaip į mūsų poreikius buvo reaguojama vaikystėje, gali turėti įtakos tam, kaip kuriame santykius suaugę. Šie ankstyvieji patyrimai dažnai suformuoja vadinamąjį prisirišimo stilių – emocinių reakcijų ir elgesio modelį, kurį nešamės į draugystes, romantinius santykius ir net profesinę aplinką.
Keturi pagrindiniai prisirišimo stiliai
Saugus prisirišimas
Žmonės, augę aplinkoje, kurioje jų emociniai poreikiai buvo pastebimi ir nuosekliai tenkinami, dažniausiai išsiugdo saugų prisirišimą.
Suaugę jie paprastai jaučiasi patogiai artimuose santykiuose, geba pasitikėti partneriu, nebijo pažeidžiamumo ir gali atvirai kalbėti apie savo poreikius. Konfliktai jiems nebūtinai atrodo kaip grėsmė santykiams – jie dažniau vertinami kaip natūrali santykių dalis, kurią galima spręsti kartu.
Nerimastingas prisirišimas
Nerimastingas prisirišimas dažniausiai formuojasi tuomet, kai globėjų reakcijos buvo nenuoseklios – kartais šiltos ir palaikančios, o kartais atstumiančios ar sunkiai nuspėjamos.
Suaugę žmonės, turintys šį prisirišimo stilių, dažnai labai vertina artumą, tačiau kartu nuolat baiminasi jo netekti. Jie gali jautriai reaguoti į menkiausius partnerio elgesio pokyčius, dažniau ieškoti patvirtinimo ir nerimauti dėl galimo atstūmimo.
Tokiems žmonėms net ir neatsakyta žinutė ar trumpesnis partnerio atsakymas kartais gali sukelti daugybę nerimą keliančių minčių.
Vengiantis prisirišimas
Vengiantis prisirišimas dažniausiai siejamas su aplinka, kurioje emociniai poreikiai buvo ignoruojami, nuvertinami arba laikomi silpnumo ženklu.
Suaugę žmonės dažnai vertina nepriklausomybę ir savarankiškumą. Nors jie gali norėti artimų santykių, didesnis emocinis artumas kartais sukelia diskomfortą.
Jiems gali būti sunkiau kalbėti apie jausmus, prašyti pagalbos ar parodyti pažeidžiamumą. Iš šalies jie kartais atrodo šalti ar atsiriboję, nors viduje gali išgyventi ne mažiau emocijų nei kiti.
Dezorganizuotas prisirišimas
Dezorganizuotas prisirišimas laikomas sudėtingiausiu prisirišimo stiliumi. Jis dažnai siejamas su traumine patirtimi, smurtu, nepriežiūra ar kitais itin sudėtingais vaikystės išgyvenimais.
Tokie žmonės dažnai patiria vidinį konfliktą: jie trokšta artumo ir saugumo, tačiau tuo pačiu metu jo bijo.
Santykiuose tai gali pasireikšti staigiais emocijų svyravimais, prieštaringu elgesiu arba sunkumais pasitikėti kitais žmonėmis net tada, kai tam nėra akivaizdžios priežasties.
Kaip prisirišimo stilius veikia kasdienį gyvenimą?
Prisirišimo stilius daro įtaką ne tik romantiniams santykiams. Jis gali paveikti tai, kaip kuriame draugystes, kaip sprendžiame konfliktus, kaip priimame kritiką ir kiek lengvai pasitikime kitais žmonėmis.
Pavyzdžiui, žmogus, turintis nerimastingą prisirišimą, gali pradėti nerimauti, jei partneris neatsako į žinutę kelias valandas. Tuo tarpu žmogus, turintis vengiantį prisirišimą, gali pajusti stiprų poreikį atsitraukti, kai santykiai tampa itin artimi ar emociškai intensyvūs.
Svarbu suprasti, kad šios reakcijos dažniausiai nėra sąmoningas pasirinkimas. Dažnai tai automatiniai modeliai, kuriuos smegenys išmoko dar ankstyvoje vaikystėje.
Ar prisirišimo stilių galima pakeisti?
Viena geriausių žinių yra ta, kad prisirišimo stilius nėra nuosprendis visam gyvenimui.
Nors ankstyvoji patirtis turi didelę reikšmę, žmogaus smegenys išlieka prisitaikančios visą gyvenimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų santykių modeliai gali keistis.
Tam įtakos gali turėti saugūs ir palaikantys santykiai, psichoterapija, didesnis savęs pažinimas ir sąmoningas darbas su savo emocinėmis reakcijomis.
Psichologijoje kartais vartojama sąvoka „įgytas saugus prisirišimas“ (earned secure attachment). Ji apibūdina procesą, kai žmogus, net ir neturėjęs idealių sąlygų vaikystėje, ilgainiui išmoksta kurti saugesnius ir stabilesnius santykius.
Ką galite padaryti jau šiandien?
Pirmasis žingsnis yra savo prisirišimo stiliaus atpažinimas.
Tai nėra kvietimas kaltinti save, savo partnerį ar tėvus. Veikiau tai galimybė geriau suprasti save ir savo reakcijas.
Paklauskite savęs:
- Kaip jaučiuosi artimuose santykiuose?
- Ko dažniausiai bijau santykiuose?
- Kaip reaguoju į konfliktus?
- Ar man lengva pasitikėti kitais žmonėmis?
- Ar dažniau ieškau artumo, ar jo vengiu?
"Prisirišimo stilius nėra tai, kas esate. Tai yra tai, ko išmokote tikėtis iš santykių." Diane Poole Heller
Straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia psichologo konsultacijos.